|
Puslapis neatnaujintas, informacija gali būti netiksli. Dėl tikslesnės informacijos prašome užpildyti paklausimą. Daugiau susijusių pasiūlymų ieškokite čia: Šalys ir jų aprašymai |
Džerbos sala - Tunisas - aprašymas
Džerba – užmaršties oazė Viduržemio jūroje
Jau žvelgdami į salą pro lėktuvo langą pajusite unikalią Džerbos dvasią – tykią, malonią ramybę, kurioje nurimsta siela ir pailsi kūnas. Tyras beribis dangus, skaidri jūra, platūs balti paplūdimiai, saulėje spindintys namai ir dykumos peizažai su palmių giraitėmis. Ten, kur auga vaismedžiai, ore tvyro stiprus jų aromatas. Įkvėpkite, ir laikas akimirkai sustos. Džerba yra svajonių sala, sukurta gamtos tam, kad būtų pakerėta žmonių vaizduotė.
Džerba – piečiausia Tuniso kurortinė vietovė, esanti Gabeso įlankoje. Manoma, kad Džerbą apdainavo dar Homeras epe „Odisėja“. Saloje gyvenusi Kalipsė septynerius metus neišleido iš salos pagrindinio epo herojaus ir bandė pelnyti jo meilę. Deja, nepadėjo nė keturi Odisėjui pagimdyti sūnūs – jis galų gale sugrįžo pas ištikimai jo laukusią Penelopę. Homero epe salos gyventojai vadinami lotofagais, t. y. lotoso valgytojais. Koks vaisius buvo „lotosas“, iki šiol nesutariama. Epe Odisėjas buvo per plauką nuo visos įgulos netekimo – nuostabios salos moterys tiek vaišino jūreivius šiuo vaisiumi, kad į laivą juos reikėjo atvesdinti prievarta. Apie lotofagus rašė ir senovės istorikas Herodotas, o mistinio vaisiaus skonis apibūdinimas kaip datulių, figų ir paprastojo zizifo uogų mišinys, tačiau nepanašus nė į vieną jų. Korane teigiama, kad šis vaisius sukelia užsimiršimą. Dabar kai kurie senovės tyrinėtojai teigia, kad šis vaisius viso labo buvo poetiškas alkoholinio gėrimo įvardijimas. Jis gaminamas fermentuojant palmių sultis legmi, išgaunamas iš viršutinės kamieno dalies.
Strategiškai patogios geografinės padėties sala nuolat domino Viduržiemio jūros regiono tautas. Iki III a. pr. Kr. ji buvo vadinama Meninksu – tai buvo jūrų klajūnų finikiečių žemė. Vėliau ją užkariavo senovės romėnai, pasirinkę ją kaip imperijos plėtros ir poilsio vietą. Čia gimė du Romos imperatoriai, o jų civilizacijos liekanos išsibarsčiusios po visą salą. Saloje gyveno ir ankstyvieji krikščionys, jos krantus pasiekė ir germanų vandalų gentis, visiškai nusiaubusi salą.
Džerba taip pat priklausė Bizantijos imperijai, o VII amžiuje pateko į arabų rankas. XIII amžiuje visus salos vyrus nužudė, o moteris ir vaikus į nelaisvę paėmė ispanai. Įsitvirtinęs čia buvo ir legendinis Osmanų imperijos admirolas Barbarosa, o 1560 m. prie salos krantų kitas turkų kapitonas Turgutas Reisas paskandino pusę ispanų flotilės. Mažytė Džerba ilgus amžius ėjo iš rankų į rankas, ir joje pūtė nuolatiniai chaoso vėjai.
Tikra permainų banga, aukštyn kojomis apvertusi Džerbos gyvenimą, nuvilnijo prieš pusę amžiaus. Per trumpą laiką čia buvo pastatyti itin modernūs ir prabangūs viešbučiai, SPA ir sporto centrai, atidaryta daugybė krautuvėlių. Tai atsitiko Vakarų Europos poilsiautojams atkreipus dėmesį į švelnų salos klimatą – dėl aplink tyvuliuojančios jūros visus metus vyrauja malonūs orai. Turistinis sezonas saloje tęsiasi ilgiau negu žemyniniame Tunise. Tokį aksominį salos klimatą ir švelnaus smėlio paplūdimius pamėgo prancūzai, vokiečiai, italai ir čekai.
Džerba yra nedidukė: iš vakarų į rytus – 25 km, o iš šiaurės į pietus – 22 km. Bendras pajūrio ilgis – viso labo 125 km, tik šiek tiek daugiau negu Lietuvos. Saloje nėra aukštų kalvų, iš daugelio vietų matyti jūra. Džerboje retokai lyja ir vyrauja dykumos vaizdai su palmėmis – ne veltui ji vadinama dešimties tūkstančių palmių sala. Tačiau čia taip pat apstu vynuogynų, auginamos figos, obuoliai, abrikosai, migdolai, apelsinai ir granatai. Šiuos sodus drėkina beveik trys tūkstančiai šulinių. Kaip ir visame Tunise, Džerboje gausu alyvmedžių plantacijų. Kai kurie medžiai auga jau 3000 metų!
Saloje gyvena apie 80 tūkstančių žmonių, dauguma jų – berberų palikuonys ir arabai. Čia pat sėkmingai gyvuoja ir žydų bendruomenė, saloje įsikūrusi dar prieš arabus. Tačiau vietos gyventojų religinis pakantumas tikriausiai neturi analogų visame pasaulyje. Saloje yra 213 mečečių ir 11 sinagogų, tarp jų – ir viena seniausių žydų šventyklų – Hriba.
Pagrindinis vietos gyventojų pajamų šaltinis dabar yra atvykstantys turistai. Iki šiol čia gyvena amatininkai, dirbantys pagal amžius menančius darbo principus. Salos turguose galima įsigyti puikių suvenyrų: ornamentais margintų keramikos dirbinių, sidabro gaminių, audinių, kilimų, kvepalų ir natūralių kempinių kūnui, ištrauktų iš jūros dugno. Džerbos gyventojai – malonūs. Turguje jie neįkyrūs, o jeigu netyčia susidursite su vestuvių ceremonija, būtinai būsite pakviestas prisidėti ir pašokti pagal tambūrino ir fleitos muziką.
Salos virtuvėje susipina geriausios Viduržiemio jūros regiono, arabiškos, berberų ir žydų tradicijos. Tipiškas Džerbos restoranas yra įsikūręs ant jūros kranto – vėsioje aplinkoje pateikiamos vietoje sužvejotos žuvys ir kitos jūros gėrybės. Patariame paragauti tradicinės lablabi – pupelių ir duonos sriubos su daržovėmis ir žuvimi.
Džerba yra vos keli kilometrai nuo žemyninio Tuniso. Jį galima pasiekti per penkiolika minučių keltu iš Adžimo miesto. Į salą pylimu, kurį supylė dar senovės romėnai, driekiasi ir šešių kilometrų ilgio kelias.
Saloje daug kelių, tačiau nuorodų nedaug, todėl nesunku paklysti. Džerbos įžymybes patogiausia apžiūrėti ekskursijų metu – siūlomos kelionės į sostinę Chumt Suką, žydų Hribos sinagogą , rausvųjų flamingų salą, Ispanų tvirtovę, keramikos dirbtuves, krokodilų fermą ir kt.
Pavasarį ir rudenį orams šiek tiek atvėsus po salą smagu pasivažinėti dviračiu. Siūlomos ir kitos aktyvaus poilsio galimybės. Daugelyje viešbučių įkurti dideli sporto kompleksai su teniso aikštelėmis ir sveikatingumo centrais. Be to, čia sudarytos puikios sąlygos jėgos aitvarų, burlenčių sporto mėgėjams, galima pajodinėti žirgais, yra puikus golfo aikštynas.
Pasidalink: 
Išsamesnės informacijos prašome teirautis:
tel: (+370) 5 2629 000
mob. (8 616) 16 777
el.p.: info@svite.lt
tel: (+370) 5 2629 000
mob. (8 616) 16 777
el.p.: info@svite.lt